Reklama, slypinti visur
Neabejoju, jog kiekvienas esate pastebėjęs prekių ženklus šmėsčiojančius ekrane žiūrint filmą, skaitę straipsnių, kurie jums pasirodė tendencingi ir kažką itin giriantys ir pan. O ar bandėt kada įsivaizduoti kiek tokių sąmoningų ar netyčinių reklamavimosi akcijų liko priimtos kaip objektyvi tiesa? O juk save laikote gan protingais ir išsilavinusiais, kiek tuomet mažiau nuovokių žmonių yra apgaunami tokiu būdu?
Juk sutikite, ne kiekvienas eilinis vartotojas yra kritiškas priimamai informacijai. Jei Džeimsas Bondas vairuoja Aston Martin, vieniems natūraliai kyla klausimas: „Kažin, kiek sumokėjo už reklamą?“, kitiems idėja: „Aston Martin kietas automobilis, net Bondas jį vairuoja“. Kas nors galėtų paprieštarauti, jog patys kalti, kad kvaili ir taip patikliai viską priima. Bet galbūt ne veltui protingi dėdės ir tetos sugalvojo, jog pagal įstatymą reklamą privalu žymėti. Aš taip pat manau, kad žmonės neturi kiekvienas gaišti laiko svarstydamas, ar skaito pagiriamąjį straipsnį ar tikrai kažkoks produktas/politikas/kompanija/etc. tokie šaunūs.
Deja, kaip galime matyti iš realios situacijos, kol kas tą daryti tenka. Kol kas šie protingi dėdės ir tetos, leidžiantys įstatymus tik reikalauja žymėti reklamą, o aiškios tvarkos, kaip nustatyti, ar pateikta informacija buvo reklaminė , neįvedė, taip pat nenustatė ir racionalių baudų. Argi verta laikytis įstatymo ir žymėti savo kompaniją giriantį straipsnį kaip reklamą, jei greičiausiai liksi nenubaustas, o jei ir teks susimokėti baudelę, reklamos poveikis atpirks nuostolius su kaupu.
Tiesiog dėl įdomumo, keletas paslėptos reklamos pavyzdžių:
Jums gerai žinomas jūreivis Popeye‘us ir jo draugė Olive Oil – JAV bandymas propoguoti sveiką mitybą: špinatus ir alyvuogių aliejų, bei „švarią“ kalbą (Popeye buvo jūreivis, kuris nesikeikė)
http://www.youtube.com/watch?v=Ox5mzTtYfK0
„Casino Royale“ intensyviai reklamuojamas Sony Ericson :
http://il.youtube.com/watch?v=naBRz1Y0cc8
Ištyrus saldainių „Reese's Pieces“ pavyzdį, paaiškėjo įdomus faktas – 1982 m. jų pardavimas išaugo 65%. Galbūt dėl to, kad Stivenas Spilbergas parodė juos savo garsiajame filme „Ateivis“ (E.T)?
http://il.youtube.com/watch?v=AfAzUAxWELU
Mokslininkai teigia – užtenka, kad prekės ženklas kadre šmėstelėtų vos 2 sekundes, ir jis įsispaudžia žiūrovų pasąmonėje. Aišku šiuolaikinaiuose filmuose visiškai išvengti prekinių ženklų vaizdavimo neįmanoma., bet juk yra skirtumas, tarp šmėsčiojančių atsitiktinių iškabų antrame plane,pvz. filmuojant gatvę ir į pirmą planą daugybę kart lendančio to paties prekės ženklo, kaip kad Sony Ericson „Casino Royal“. O gal neverta varžyti kūrybinės reklamos agentūrų ir filmų režisierių laissvės? Gal kaip tik norėtumėte, kad tradicinė akivaizdi reklma („Pirk telefoną iš „Tele2“....“) palaipsniui išnyktų ir reklamos kūrėjai subtiliai (arba nelabai) ją įdiegtų į filmus, straipsnius, video žaidimus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą