Kasdienybei praskaidrinti: keletas įdomesnių lauko reklamų

Šį kart nedaugžodžiausiu . Siūlau peržvelgti keletą įdomesnių lauko reklamos pavyzdžių.

Kai kurios man atrodo šokiruojančios. Kitos tiesiog atkreipiančios dėmesį, šmaikščios. O kaip jums? Ar atrodo efektyvios? o gal pernelyg rėksmingos?

Kung fu panda

"yra ir kitų būdų surasti darbą" (įdarbinimo agentūra)

Tylenol

Atsargus elgesys kelyje

Sporto klubas

Mister Proper

Šis tas apie naujas reklamos tendencijas

 Ką tik baigęs krepšinio vakarą Olimpijos ir PAO rungtynėmis, nusprendžiau ir aš pasisakyti šiame bendrame mūsų bloge (beje, labai gražios rungtynės buvo :) ). Pasistengsiu parašyti apie reklamą šiek tiek apie porą metodų, kurie naudojami siekiant atkreipti mūsų dėmesį į reklamą.

Kiekvienas žinome, jog reklamos pasaulyje kasmet sukasi milijardai dolerių, kurių tikslas vienas - sugebėti įtikinti klientus rinktis tik tam tikrą prekę ir paslaugą. Šiandieną, informacijos srautams vis augant, ir reklama turi turėti tam tikrą išskirtinumą, kadangi ji privalo laimėti karą, vykstantį mūsų galvose. Tam įprastos ir kasdieniškos reklamos jau nebetinka, todėl reklamos kūrėjai ir stengiasi kažkaip atkreipti potencialių klientų dėmesį į produktus ar paslaugas. Norint pasiekti šį tikslą ir einama šiais keliais: seksualumas, šokiravimas, klientui sukeliamas pasigėrėjimo jausmas ar pojūtis.

Nemanau, jog suklysiu pasakęs, jog kiekvienas iš mūsų esame matę reklamą, kurioje demonstruojamas grožis, seksualumas. Tai ginklas, kuris stipriai paveikia kiekvieną iš mūsų. Nors prieš dvidešimt metų reklamose herojės buvo namų šeimininkės, šiandieną viskas yra visai kitaip - grožis ima viršų. Viso to priežastį galime rasti tame, jog seksualumas yra antroje po savisaugos, atliktuose intensyviausių žmogaus pojūčių tyrimuose.

Nepaisant to, kad seksualumas, kaip matome, tikrai gana neblogai veikia žmogaus smegenis, tačiau šiandieną nuogas kūnas nieko jau nebestebina, ir čia į pagalbą reklamos specialistams ateina šokiravimo elementas.

http://press.benettongroup.com/ben_en/about/campaigns/list/priest_and_nun/?t=print

Manau, didesnė tikimybė, jog daugelis Jūsų atsimintų šią nuotrauką, lyginant su kita paprasta besibučiuojančia porele. Visa tai mus šokiruoja, žeidžia mūsų katalikiškas vertybes, tačiau mes tai atsimenam. Dar viena neseniai dideles audras Prancūzijoje sukėlusi reklama :

Šie pavyzdžiai parodo, jog šokiravimas laikui bėgant veikiausiai užsiims vis stipresnes pozicijas reklamos pasaulyje. Tik kyla vienintelis, etinis klausimas - ar etiška komercinėse reklamose siekti pelno kuriant reklamas, kuriose pažeidžiamos ar pašiepiamos visuomenės vertybės, socialinės problemos  ar pan. ?

Kokią reklamą galima sukurti už 300 litų?

Ši reklama pasirodė Lietuvoje, o tiksliau Vilniuje, prieš beveik du metus, bet neabejoju, kad dauguma ją dar puikiai atsimena. Po jos buvo tiek gerų, tiek blogų atgarsių, tačiau išgirdo ir pamatė ją šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių. Kodėl ji kainavo 300Lt? Todėl, kad tokią baudą teko susimokėti reklamos skleidėjams. Taigi apie kokią reklamą aš čia kalbu? O gi apie garsiąją Vilniaus Gedimino pilies "pardavimo" reklamą.


Galbūt daugelis net nežino, kad tai buvo reklama, o ne socialinė akcija. Tai yra puikus partizaninio marketingo pavyzdys. Vilniaus Užupio rajone jau savaitę prieš plakato pakabinimą ant Gedimino pilies buvo pastebėti skelbimai, kurie siūlė pirkti pilį: juose buvo nurodyti Gedimino pilies privalumai - plastikiniai langai, tualetas ir centrinis šildymas. Šiai reklamai trūko tik išbaigtumo, nes ji nebuvo iki galo susieta su reklamos užsakovais.

Ši reklama buvo užsakyta elektroninio portalo vibe.lt. Vibe.lt yra erdvė tiems, kas mėgsta bendrauti internete. Svetainė pristatoma kaip trumpųjų žinučių portalas. Jas siunčia patys svetainės lankytojai. Įdomu ir tai, kad šioje svetainėje akcijos įkarštyje lankytojas „Viber Whore“ žingsnis po žingsnio pasakojo, ką ketina daryti ir kaip jam sekasi: „Varau baltos medžiagos (4x10) į „Senukus“. Dar reikės dviejų spynų, grandinės, dažų. Kreida išpaišiau aštuonias raides. Sunki ta kuprinė. Artėjam prie tikslo. Jau viršuje.PARDUOTA! Nurovė... Montuoju video kaip viskas buvo...“

Tas pats „Viber Whore“ iš tiesų įdėjo šį filmuką į „Youtube“:



Galbūt ši reklama sukurta pasitelkus per daug drastiškas priemones, tačiau tai tik dar vienas pavyzdys , kuris parodo, kad gerai reklamai sukurti nereikia daug pinigų - reikia išradingumo!

„Tikro grožio“ triumfas ar marketingo aukos?

Pabūkime šiandien Tuštybės mugės herojais (jei dar nesame) ir pakalbėkime apie grožį. Tai, kas, sakoma, verčia pasaulį suktis – nepakeičiamąjį moterų grožį.

Amžinas klausimas, kokia moteris yra „iš tiesų“ graži, visais laikais vargino visuomenę. Galiojantys estetiniai kodai paversdavo moteris jų įkaitėmis. Senovės Romos laikais gražia laikyta apvalių formų, mėlynų akių ir šviesių plaukų moteris, Viduramžiais – liesa, aukštos kaktos ir baltos odos savininkė, XIX a. – trapi moteriškė plonu liemeniu. Koks gi estetinis kodas galioja dabar ir kas jį diktuoja?

Remiantis moksliniais tyrimais, gražu turėtų būti tai, kas evoliuciškai teisinga. Vis dėlto kasdien esame „bombarduojami“ žiniasklaidos ir reklamos brukamų tobulo (standartinio) grožio įvaizdžių. Medijos kanalais mums šypsosi ir moja jaunos, aukštos, lieknos, išraiškingų akių, lūpų ir didelių krūtų savininkės. O mes, tos paprastos, kasdieniškos, netobulos moterys geriausiu atveju atrandame dar vieną savo kūno trūkumą. Blogiausiu - patiriame stresą su visais iš to išplaukiančiais padariniais.

Tai labai aiškiai atskleidė kompanijos „Dove“ užsakytas tyrimas (http://www.media-awareness.ca/english/resources/educational/teachable_moments/campaignrealbeauty.cfm). Jis parodė - 75% moterų norėtų, kad medijos lanksčiau vaizduotų moterišką patrauklumą, nepriklausomai nuo „amžiaus, formos ir dydžio“.

Grožio priemonių, kurių naudojimas iš esmės ir remiasi visuotinai pripažintais grožio standartais(!), vartotojos pasirodė ištroškusios permainų. Jas, žinoma, ir davė „Dove“ marketingo specialistai, parengę labai kontraversišką „Real Beauty“ reklamos kampaniją.

Nors kampanija startavo jau senokai – 2004 m. – vis dėlto norėčiau jai skirti šiek tiek dėmesio. Visos „Real Beauty“ kampanijos metu buvo naudojami vartotojas atitinkantys modeliai. Štai kaip atrodė vienas iš „Dove“ produktų klipukų:



Taigi kampanijos tikslas buvo „padėti moterims pasijusti gražesnėmis kiekvieną dieną, metant iššūkį šiandienos stereotipiniam grožio įvaizdžiui“.

Iš esmės kampanija iškėlė visa persmelkiantį grožio kultą kaip socialinę problemą. Jūsų teismui pora klipukų apie tai, kaip grožio industrija įtakoja mergaičių mąstymą:






„Dove“ įžvalgumas ir susirūpinimas jaunąja karta tiesiog pagirtinas.

Kampanija, nors ir susilaukusi daug prieštaringų vertinimų, pasirodė labai sėkminga (pardavimus vien tarp jaunesniosios vartotojų grupės padidino 17%, anot advision.lt). Ji patenkino ir vartotojų lūkesčius medijose matyti labiau realistinį moters paveikslą. Juk anksčiau tyrime daugiau nei 68% moterų pritarė - „medijos ir reklama nustato nerealistinius grožio standartus, kurių daug moterų pasiekti negali“ (http://www.media-awareness.ca/english/resources/educational/teachable_moments/campaignrealbeauty.cfm).

O aš manau, jog „Dove“ tiesiog tiksliai sužaidė vartotojų jausmais. Vartotojos nori realistinės moters – ji bus. Vartotojos susirūpinusios grožio kulto įtaka mergaitėms – iškelsime tai kaip socialinę problemą.

Tačiau, kaip tiksliai pastebėjo vienas blogerė, marketingo kampanija tėra tai, kas ji yra – marketingas.
(http://www.associatedcontent.com/article/598851/is_naomi_wolf_pulling_punches_for_doves.html?cat=69).

Galbūt iš tiesų turime permąstyti savo grožio bei savivertės suvokimą ir iš žiniasklaidos susigrąžinti atsakomybę už kuriamą grožio įvaizdį. Todėl „Dove“ pasielgė teisingai, plėsdama grožio ir pasitikėjimo savimi idėją. Bet galiausiai iš to išlošė (ir labai nemažai) pati kompanija. Jei vartotojas taip pat jaučiasi gavęs iš to naudos, tai puiku.

Tačiau jis privalo suprasti, jog bet kokios reklaminės kampanijos galutinis tikslas yra PARDUOTI. Kad ir kaip jis bebūtų perteiktas.

Tiems, ką "užkabino" minėtoji kampanija, siūlau keletą idėjų savarankiškiems skaitiniams:

www.media-awareness.ca/english/resources/educational/teachable_moments/campaignrealbeauty.cfm
en.wikipedia.org/wiki/Dove_Campaign_for_Real_Beauty
www.youtube.com/watch?v=R5Ynz3eje9s
www.advision.lt/kasnaujo/tag/marketingas/
whiskyinc.wordpress.com/2008/04/19/grozio-kultas/

Linkiu Jums turėti nuosavus grožio standartus ir mylėti save.

Maldos Reklamai ir Reklamoje: religinių simbolių naudojimas

Šiame tinklaraštyje daug buvo kalbėta apie socialinę reklamą, jos reikalingumą, paveikumą, kokybę. Daug buvo kalbėta ir apie jos formas, neretai šokiruojantį turinį.

Kalbant apie socialinę reklamą tikriausiai sunku apibrėžti naudojamas raiškos priemones ir jų tinkamumą, nes, tikiuosi sutiksite, kad būtent socialinės reklamos atveju svarbiausia ne žinutės estetika, o jos įtaiga.

Reklaminė kampanija, kurią norėčiau aptarti šiuo įrašu, taip pat siekia visuomenę paskatinti socialiniam veiksmui - aukoti pinigus "Gelbėkit vaikus" organizacijai.

Reklamoje naudojama Jėzaus figūra ir gan aiški žinutė "Pagaliau geradariai gali ilsėtis". Šūkis gan įkvepiantis: mūsų daromo gėrio užteks net Jėzaus atostogoms.

Šmaikštu, išradinga ar, vis dėlto, neskanu? Sako, mes lietuviai nelabai religinga tauta. Matyt tokia reklaminė kampanija proga ne tik pasitikrinti religingumo dalykus, bet humoro jausmą taip pat.

Taigi, ar jau jau girdėjote šios kampanijos reklaminį džinglą? O gal leisdami popietę mieste sutikote ir patį mesiją?

Reikia pripažinti, kad sutikti Jėzų Katedros aikštėje - neeilinis įvykis. Stebina? - taip. Juokinga? - matyt ne visiems. O jei ir juokinga, ar skatina susimąstyti apie patį aukojimo procesą? Ar atlieka pagrindinę socialinės reklamos funkciją - skatina veikti?

Dauguma iš mūsų atsimena prieš pora metų žiniasklaidoje pasirodžiusią Utenos alaus reklamą su rūpintojėliu. Tada tai išaukė didelį pasipiktinimą ir reklama buvo uždrausta. Žinoma, dabar kontekstas kitoks, reklamuojamas ne produktas (pabrėžčiau, kad ne alkocholis, cigaretės ar kita žalingą poveikį daranti prekė), bet tų, kuriems reikia pagalbos, rėmimas.

Reklamos blogas Dansu.lt atidavė šią reklaminę kampaniją skaitytojų teismui, ir praktiškai vienbalsiai reklama buvo Palaiminta ir išgirta kaip šmaikšti. Pati nepasižymiu dideliu dievobaimingumu, tačiau tam tikri dalykai mano supratimu turi labai didelę simbolinę vertę. Nenoriu perdėti kalbėdama apie situaciją, tačiau Jėzaus figūra yra ne tik tikėjimo dalykas, tai pačios Krikščionybės simbolis, o Krikščionybė tam tikra prasme yra visos Europietškos kultūros pagrindas. Tad ar tikrai galima lengva ranka manipuliuoti tokio svorio reikšmėmis, juolabiau, kad jų efektyvumas duotajame kontekste abejotinas.

Kyla ir dar vienas klausimas, kiek reklama gali brautis į mūsų intymų gyvenimą? Reklama jau seniai reguliuoja, pavadinkime, mūsų kūniškąją pusę: išvaizdą, alkį, troškulį, seksualinius poreikius ir įpročius. Tačiau ar tikėjimas (visai nesvarbu į ką jis bebūtų nukreiptas) nėra daug intymesnis dalykas? Manau, kad nuoširdus tikėjimas yra daug asmeniškesnis nei meilės ar kiti „privatūs“ jausmai. Ir būtent šis klausimas yra daug svarbesnis nei organizacijos „Gelbėkit vaikus“ reklaminės kampanijos vertinimas. Mes jau meldžiamias daugybei prekės ženklų ir galbūt reklamos žanrui apskritai. Tačiau kur yra riba, kiek mes reklamą įsileisime į savo gyvenimą? Ir ar tikrai nėra srities, šiuo atvėju religija, kuri turėtų būti tabu reklamai?

Visų problemų sprendimas jau išrastas!

Turbūt jau neliko nei vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie šią naują madą. Vieni pamatė per TV, kiti – internete, dar vieni – per žinias. Taip taip net per žinias buvo pranešta, kad štai Kubilius gavo dovanų išmanųjį telefoną. Jei dar kas nematėte, galite žvilgtelti čia.

Ir ką jūs galite apie tai pasakyti? Pavyzdžiui, man jau nusibodo visas šitas išpūstas burbulas – sutinki merginą, ką darai? Išsitrauki savo sumanųjį telefoną ir pasidarai facebook testą: How hot are you today...Tave užpuola gatvėje, ką darai?..ir visi kiti pasisakymai...

Žinoma, sutinku, kad reklaminė kampanija puikiai pavyko. Bet kas per daug, tas nesveika...gal tik man taip atrodo, bet šitos frazės jau pradeda peržengti ribas. Visų pirma, tai įsikando jaunimas. Jie daugelį rimtų dalykų nuleidžia juokais, pavyzdžiui, nori gerai mokytis – įsigyk sumanųjį telefoną. Ar tai neperkreips vaizduotės? O gal vaikai pradės atakuoti tėvus, jog jiems reikia sumaniojo telefono, kuris „padėtų“ ne tik moksluose, bet ir išspręstų visas problemas?

Štai keletas pavyzdžių, kurie, mano nuomone, yra viso šito burbulo pasekmė...

Šaltinis: demotyvacija.lt

Matyt, sumanusis/išmanusis telefonas galingas ne tik technologine prasme...mada praeis, bet jos pasekmės gali jaustis ilgiau...

Dirbtinis "aš" ir dirbtinis "tu" reklamose

Negaliu pakęsti nelietuviškos reklamos. Ne, ne tos, kuri yra atkeliavusi iš užsienio, nes reklamuoja užsienietiškas prekes, bet tos, kurios neva yra lietuviškos ir kyšo prieš mūsų nosis bemaž kiekviename žingsnyje: įvairios iškabos, Maximos reklamos per televiziją, Ozo reklamos žurnaluose ir panašiai.

Tos reklamos, kuriose gal ir yra tikri lietuviški veidai, tačiau jos apdorojamos taip, kad atrodytų visiškai nelietuviškai. Kad būtų lengviau suprasti, ką aš noriu pasakyti, pateiksiu pavyzdį, kuris mane erzino net keletą mėnesių. Ozo reklama lauko stenduose. Kelis kartus keitė iškabą, bet joje išlikdavo tie nelietuviški veidai.

Šaltinis: čia

Tik pažiūrėkit į tuos veidus. Jie panašūs į mano iškarpas, kurias rinkdavau vaikystėje. Kirpdavau jas tiesiai iš žurnalų, įsivaizduodama, kad tai yra gražu. Tačiau dabar man tai labiau DIRBTINA. Bežiūrint į tuos „linksmus“ žmones reklamoje, natūraliausias ir lietuviškiausias veidas atrodo tos dešiniausios merginos.

Šaltinis: čia

O šioje reklamoje šeima gal kiek lietuviškesnė, bet vis tiek labiau primena „amerikonišką“ šeimą. Norėtųsi regėti laimingą Lietuvoje gyvenančią šeimą. O gal tokių nėra? Aš neteigiu, kad čia pavaizduota nelietuviška šeima, tačiau visa ta spalvinė gama ir kompozicija verčia tuo netikėti.

Kalbant apie šeimas reklamoje, negaliu susilaikyti nepasakiusi, kaip mane erzina Maximos reiklama "Mamos žino viską". Idėja labai graži, suprantu, kad darbo nemažai įdėta, bet kaskart žiūrint man kyla klausimas, ar tai nėra kokia nors lenkų šeima, tiesiog žiopčiojanti lietuviškus žodžius. Ir ta namų aplinka ne tokia jauki, kaip tikros lietuviškos šeimos namuose...

Visai neseniai mane NUDŽIUGINO viena reklama, kurioje atpažinau lietuviškas močiutes. Kažkuo ta reklama pakerėjo. Pasakiau sau - nors viena reklama kvepia lietuviškumu! Nors ir kaimu, bet vis tiek tai sava...


Net reklamos dalyko dėstytoja yra ne kartą rodžiusi nelietuviškų veidų reklamas. Viena iš jų - "Utenos" alaus įvaizdinė reklama:


O kaip Jums patinka aplinka, kurioje šmėščioja tokie reklamos veidai?

Reklama, slypinti visur

Reklama, slypinti visur

Neabejoju, jog kiekvienas esate pastebėjęs prekių ženklus šmėsčiojančius ekrane žiūrint filmą, skaitę straipsnių, kurie jums pasirodė tendencingi ir kažką itin giriantys ir pan. O ar bandėt kada įsivaizduoti kiek tokių sąmoningų ar netyčinių reklamavimosi akcijų liko priimtos kaip objektyvi tiesa? O juk save laikote gan protingais ir išsilavinusiais, kiek tuomet mažiau nuovokių žmonių yra apgaunami tokiu būdu?

Juk sutikite, ne kiekvienas eilinis vartotojas yra kritiškas priimamai informacijai. Jei Džeimsas Bondas vairuoja Aston Martin, vieniems natūraliai kyla klausimas: „Kažin, kiek sumokėjo už reklamą?“, kitiems idėja: „Aston Martin kietas automobilis, net Bondas jį vairuoja“. Kas nors galėtų paprieštarauti, jog patys kalti, kad kvaili ir taip patikliai viską priima. Bet galbūt ne veltui protingi dėdės ir tetos sugalvojo, jog pagal įstatymą reklamą privalu žymėti. Aš taip pat manau, kad žmonės neturi kiekvienas gaišti laiko svarstydamas, ar skaito pagiriamąjį straipsnį ar tikrai kažkoks produktas/politikas/kompanija/etc. tokie šaunūs.

Deja, kaip galime matyti iš realios situacijos, kol kas tą daryti tenka. Kol kas šie protingi dėdės ir tetos, leidžiantys įstatymus tik reikalauja žymėti reklamą, o aiškios tvarkos, kaip nustatyti, ar pateikta informacija buvo reklaminė , neįvedė, taip pat nenustatė ir racionalių baudų. Argi verta laikytis įstatymo ir žymėti savo kompaniją giriantį straipsnį kaip reklamą, jei greičiausiai liksi nenubaustas, o jei ir teks susimokėti baudelę, reklamos poveikis atpirks nuostolius su kaupu.

Tiesiog dėl įdomumo, keletas paslėptos reklamos pavyzdžių:

Jums gerai žinomas jūreivis Popeye‘us ir jo draugė Olive Oil – JAV bandymas propoguoti sveiką mitybą: špinatus ir alyvuogių aliejų, bei „švarią“ kalbą (Popeye buvo jūreivis, kuris nesikeikė)

http://www.youtube.com/watch?v=Ox5mzTtYfK0

„Casino Royale“ intensyviai reklamuojamas Sony Ericson :

http://il.youtube.com/watch?v=naBRz1Y0cc8

Ištyrus saldainių „Reese's Pieces“ pavyzdį, paaiškėjo įdomus faktas – 1982 m. jų pardavimas išaugo 65%. Galbūt dėl to, kad Stivenas Spilbergas parodė juos savo garsiajame filme „Ateivis“ (E.T)?

http://il.youtube.com/watch?v=AfAzUAxWELU

Mokslininkai teigia – užtenka, kad prekės ženklas kadre šmėstelėtų vos 2 sekundes, ir jis įsispaudžia žiūrovų pasąmonėje. Aišku šiuolaikinaiuose filmuose visiškai išvengti prekinių ženklų vaizdavimo neįmanoma., bet juk yra skirtumas, tarp šmėsčiojančių atsitiktinių iškabų antrame plane,pvz. filmuojant gatvę ir į pirmą planą daugybę kart lendančio to paties prekės ženklo, kaip kad Sony Ericson „Casino Royal“. O gal neverta varžyti kūrybinės reklamos agentūrų ir filmų režisierių laissvės? Gal kaip tik norėtumėte, kad tradicinė akivaizdi reklma („Pirk telefoną iš „Tele2“....“) palaipsniui išnyktų ir reklamos kūrėjai subtiliai (arba nelabai) ją įdiegtų į filmus, straipsnius, video žaidimus?