Maldos Reklamai ir Reklamoje: religinių simbolių naudojimas

Šiame tinklaraštyje daug buvo kalbėta apie socialinę reklamą, jos reikalingumą, paveikumą, kokybę. Daug buvo kalbėta ir apie jos formas, neretai šokiruojantį turinį.

Kalbant apie socialinę reklamą tikriausiai sunku apibrėžti naudojamas raiškos priemones ir jų tinkamumą, nes, tikiuosi sutiksite, kad būtent socialinės reklamos atveju svarbiausia ne žinutės estetika, o jos įtaiga.

Reklaminė kampanija, kurią norėčiau aptarti šiuo įrašu, taip pat siekia visuomenę paskatinti socialiniam veiksmui - aukoti pinigus "Gelbėkit vaikus" organizacijai.

Reklamoje naudojama Jėzaus figūra ir gan aiški žinutė "Pagaliau geradariai gali ilsėtis". Šūkis gan įkvepiantis: mūsų daromo gėrio užteks net Jėzaus atostogoms.

Šmaikštu, išradinga ar, vis dėlto, neskanu? Sako, mes lietuviai nelabai religinga tauta. Matyt tokia reklaminė kampanija proga ne tik pasitikrinti religingumo dalykus, bet humoro jausmą taip pat.

Taigi, ar jau jau girdėjote šios kampanijos reklaminį džinglą? O gal leisdami popietę mieste sutikote ir patį mesiją?

Reikia pripažinti, kad sutikti Jėzų Katedros aikštėje - neeilinis įvykis. Stebina? - taip. Juokinga? - matyt ne visiems. O jei ir juokinga, ar skatina susimąstyti apie patį aukojimo procesą? Ar atlieka pagrindinę socialinės reklamos funkciją - skatina veikti?

Dauguma iš mūsų atsimena prieš pora metų žiniasklaidoje pasirodžiusią Utenos alaus reklamą su rūpintojėliu. Tada tai išaukė didelį pasipiktinimą ir reklama buvo uždrausta. Žinoma, dabar kontekstas kitoks, reklamuojamas ne produktas (pabrėžčiau, kad ne alkocholis, cigaretės ar kita žalingą poveikį daranti prekė), bet tų, kuriems reikia pagalbos, rėmimas.

Reklamos blogas Dansu.lt atidavė šią reklaminę kampaniją skaitytojų teismui, ir praktiškai vienbalsiai reklama buvo Palaiminta ir išgirta kaip šmaikšti. Pati nepasižymiu dideliu dievobaimingumu, tačiau tam tikri dalykai mano supratimu turi labai didelę simbolinę vertę. Nenoriu perdėti kalbėdama apie situaciją, tačiau Jėzaus figūra yra ne tik tikėjimo dalykas, tai pačios Krikščionybės simbolis, o Krikščionybė tam tikra prasme yra visos Europietškos kultūros pagrindas. Tad ar tikrai galima lengva ranka manipuliuoti tokio svorio reikšmėmis, juolabiau, kad jų efektyvumas duotajame kontekste abejotinas.

Kyla ir dar vienas klausimas, kiek reklama gali brautis į mūsų intymų gyvenimą? Reklama jau seniai reguliuoja, pavadinkime, mūsų kūniškąją pusę: išvaizdą, alkį, troškulį, seksualinius poreikius ir įpročius. Tačiau ar tikėjimas (visai nesvarbu į ką jis bebūtų nukreiptas) nėra daug intymesnis dalykas? Manau, kad nuoširdus tikėjimas yra daug asmeniškesnis nei meilės ar kiti „privatūs“ jausmai. Ir būtent šis klausimas yra daug svarbesnis nei organizacijos „Gelbėkit vaikus“ reklaminės kampanijos vertinimas. Mes jau meldžiamias daugybei prekės ženklų ir galbūt reklamos žanrui apskritai. Tačiau kur yra riba, kiek mes reklamą įsileisime į savo gyvenimą? Ir ar tikrai nėra srities, šiuo atvėju religija, kuri turėtų būti tabu reklamai?